BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Balandis, 2012

Legenda apie trolį Užkalnį

2012-04-15

Dabar tokie laikai, kai Užkalnis rašo apie viską, o visi - apie Užkalnį. Nors praeitą Roberto blogo įrašą apie reklamos agentūras perskaitė daugiau nei 20 tūkstančių žmonių, populiarumo niekad per daug nebus. Todėl kol banga dar nenuslūgo, jūsų dėmesiui - “Legenda apie trolį Užkalnį”. Dar toks įspėjimas prieš tai - jei nežinote, kas toks yra Užkalnis (Andrius, žmogus), šio įrašo galit nesuprasti. Ir jei rimtai nežinot, tai kokioj skylėj pastaruosius metus tupėjot?

Legenda apie trolį Užkalnį

ražioje dainų ir lietaus šalyje stūgsojo didelis gražus miestas. Šalia jo stūgsojo didelis gražus kalnas. O aplink miestą nedideliu spinduliu buvo išsibarstę maži baisūs kaimai.

Visi gyveno sąlyginai laimingai. Ramiai sau skundėsi kuo norėjo, džiaugėsi kuo norėjo, valgė ką norėjo, kol neprasidėjo keisti dalykai… Iš kažkokios salos, kurioje ilgai gyveno ir b***s žino ką veikė, atsikraustė milžiniškas baisus trolis. Nuo miestiečių jis slėpėsi už to didelio kalno todėl buvo pramintas “Užkalniniu”. Paskui kažkas pasiūlė trumpesnį - “Užkalnio” vardą.

Iš pradžių nelabai kas jį ir pastebėdavo, bet paskui jo nepastebėti buvo nebeįmanoma… Užkalnis buvo didelis, storas ir atgrasus padaras. Bet kaip bebūtų keista, kvepėdavo labai maloniai ir kasdien skirtingai.

Paprastai troliai gyvena miškuose, po tiltais, olose, ėda gyvulius, ir bijo saulės šviesos. Bet šis buvo kitoks… Jam nieko nereikšdavo pasirodyti miestelyje vidury baltos dienos ir tarkim nuplėšti keletą “Kepyklėlių” ir “Krautuvėlių” iškabų.

Vieną dieną jis pasirodė mieste ir pagal maitinančių motinų pieno kvapą susiradęs “Gerųjų mamų” draugijos pastatėlį nuplėšė 80 procentų jo stogo. Mamos puolė klykti, rėkti, saugoti savo kosėjančius vaikus. Tos, kurios buvo nėščios, čia pat ir pagimdė iš išgąsčio. Užkalnis gerokai pradarė pastatėlio stogą ir storu pirštu užspaudęs vieną šnervę, nusišnypštė ant tų visų mamų su jų kompleksais ir vaikais durnais vardais. Tai padaręs jis stogą padėjo atgal į vietą ir lyg niekur nieko pasišalino. Mamoms tai buvo didžiausias pažeminimas per visą jų nuobodų gyvenimą. Jos iki dabar dar susirenka savo draugijos pastatėlyje kolektyviškai papykti ant trolio, paverkti viena kitai ant pečių ir patapšnoti per nugaras.

Po kurio laiko mieste beveik neliko hipsterių. Trolis juos išgaudė, sudėjo į didelį ironišką megztą maišą ir sukišo į olą savo kalne, kur nebuvo nei mobilaus ryšio, nei interneto. Hipsteriai ten būdami negalėjo postinti savo Instagram nuotraukų todėl greitai visi išgaišo nuo užsisklendimo savy. Beje į šią niekšybę daugelis žmonių žiūrėjo pro pirštus, o kai kurie netgi palaikė trolį.

Vienoje miesto aikštėje stovėjo senų laikų rašytojos paminklas. Užkalniui nei rašytoja, nei paties paminklo padirbimas nepatiko. Todėl jis savo didelėm rankom paminklą nulaužė na***j ir miestiečiams matant, pasikasė juo savo milžinišką subinę. Vėliau parsinešė už savo kalno ir išlydė. Iš to metalo nusiliejo sau kastetą. Tuo kastetu paskui daužė užsilikusius hipsterius ir ekologiškų krautuvių langus.

Be jokios abejonės dauguma miesto gyventojų Užkalnio nekentė. Užgauliojo pačiais įmantriausiais žodžiais, kokius tik intelektas išnešė. O Užkalnis ta neapykanta mito ir dar labiau storėjo. Kuo daugiau įspėjamųjų plakatų su savo atvaizdu jis pamatydavo, tuo sotesnis būdavo. Be žmonių neapykantos Užkalnis dar maitinosi geriausiuose miesto restoranuose. Taip pat kartais karvėm ir kiaulėm, kurias pasivogdavo iš kaimų ir pasiruošdavo labai gurmaniškai, su pikantiškais pagardais’n’shit.

Kaimiečiai nuo Užkalnio kentėjo ne ką mažiau už miestiečius. Užkalnis eidavo per kaimus, užgauliodavo vietinius šaukdamas “runkeliai jūs, rrruuuunkeliai!” ir griaudavo jų lauko tualetus. Vos tik tie atsistatydavo, Užkalnis sugrįždavo ir vėl išspardydavo. O kartais ir kokį kaimietį įmesdavo šūdų duobėn. Po kurio laiko, kai kaimiečiai pradėjo tualetus įsirenginėti namuose, kaip normalūs žmonės, trolis nuo jų atstojo.

Šioje retoje fotografijoje užfiksuota kaip Užkalnis trukdo skubantiems varguoliams grįžti laiku namo ant “Žvaigždžių Duetų”.

Kad ir koks padla tas trolis buvo, atsirasdavo žmonių, kurie jį mėgo. Kai kurie mėgo nuoširdžiai, o kai kurie tik apsimesdavo, kad mėgsta (kad prieš mėgstančius draugus nebūtų gėda). Dar vieni nemėgo Užkalnio dėl to, kad patys norėdavo būti tokie dideli ir iš tolo matomi, bet turėdavo per silpnus balsus arba per smulkų kūno sudėjimą, kad galėtų šitaip siautėti. Žodžiu, nekentė jo nes jautė elementarų pavydą.

Dar trolis turėjo tokią keistą savybę - ateidavo į miestą, nieko nesugriaudavo, nieko neapkakodavo, bet pasiimdavo kokį nors mieste geriau žinomą žmogų ir nusinešdavo jį už savo kalno. Pasodindavo jį į sofą ir su juo tiesiog kalbėdavosi… Sakoma, kad “viens ant vieno” Užkalnis nebūdavo toks svolačius ir būdavo galima su juo pabendrauti, kaip su civilizuota būtybe. Kai kuriems netgi pavykdavo jį nuginkluoti šilta šypsena ir gražiais žodžiais… Gal to Užkalniui ir trūko?… Gal dėl jis toks piktas buvo?… Bet koks skirtumas, Užkalnis kaip ir visi gamtos tvariniai nebuvo tobulas. Tarkim kažkada nemėgo šalies metraštininkų, paskui staiga juos pamilo (mažai žinomo žurnalisto Karolio J. pastebėjimas). Nekentė kalbininkų aiškinančių kaip kalbėti, bet nekentė ir tų, kurie Druskininkus Druskais vadindavo. Tiek vienus tiek kitus jis erzindavo ir užgauliodavo per langus rodydamas savo nedailias kūno dalis bei žodžiais. Nu bet ir ką tu jam?

Ilgainiui dauguma miestiečiu su trolio kaimynyste susitaikė. Kiti išmoko jį ignoruoti. Tačiau jautriausias visuomenės sluoksnis - visokio plauko bukapročiai, iki dabar sunkiai pakelia jo egzistavimą ir stengiasi jį visaip išguiti. Bet nesėkmingai žinoma. Kuo labiau stengiasi, tuo stipresnis jis darosi…

Pabaiga.

Rodyk draugams

Dedlainas buvo vakar

2012-04-02

Kadangi įrašas bus šiek tiek specifinis, reikia šiokio tokio įvado.

Pasaulyje galioja tokia tvarka: jei nori, kad apie tave žinotų, pirktų tavo produkciją ar už tave balsuotų - reikia reklamuotis. Reklamas kuria žmonės. Dažniausiai - dirbantys reklamos agentūrose. Įprastas modelis būtų toks: klientas samdo reklamos agentūrą, kurie sugalvoja idėją jų reklamai. Tada ta agentūra samdo žmones galinčius ir mokančius tą reklamą pagaminti (nufilmuoti, nufotografuoti, nupiešti ir t.t.). Robertas sumodeliavo darbo su statistine lietuviška reklamos agentūra pavyzdį, sudėliotą iš kelių tikrų patirčių ir pasakojimų. Įsivaizduokite, kad tai emeilai.

AGENTŪRA: Sveiki, žinome, kad esate puikus iliustratorius ir mokate puikiai piešti namus. Mums reikia, kad nupieštumėte namą vienai reklamos kampanijai. Atlyginimas - 100 litų. Bet reikia labai greitai. Ar galėtumėte?

ILIUSTRATORIUS: Sveiki, mielai nupieščiau Jums namą. Kokio būtent reikia?

AGENTŪRA: Bet kokio, gali būti juodai baltas, kreivom linijom. Klientas nėra reiklus, bet nori pamatyti namą jau rytoj.

ILIUSTRATORIUS: Gerai, šiandien atsiųsiu.

ILIUSTRATORIUS: (šiek tiek vėliau) Prikabinu namo paveikslėlį.

AGENTŪRA: Dėkui. Labai neblogai. Padarysime susitikimą ir iki rytojaus atsiųsime savo komentarus.

AGENTŪRA: (po keletos valandų) 1) Stogas turi būti lygesnis. 2) Kaminas turi būti dešinėje pusėje. Kairėj pusėj jis atrodo kvailai. 3) Reikia durų rankenos. 4) Kam lange tas kryžius? Reikalingas namas, o ne bažnyčia… Laukiam pataisyto namo.

ILIUSTRATORIUS: Prikabinu pataisytą.

AGENTŪRA: Dėkui. Štai bendri mūsų kliento, mūsų kūrybos direktoriaus ir visų aštuoniolikos kūrybininkų komentarai: 1) Daug geriau buvo, kai kaminas buvo kairėj pusėj. Dabar atrodo išvis idiotiškai. Dar iš jo turi rūkti dūmai. 2) Langas turėtų būti mėlynas, nes atsispindi dangus. Padarykim, kad atsispindėtų dangus su debesimis. 3) Pats namas turi būti raudonas, o ne baltas. Baltas namas yra nuobodus ir kvailas.

ILIUSTRATORIUS: Na, galėjote viską ir anksčiau surašyti, būčiau viską vienu ypu pataisęs… Prikabinu pataisytą.

AGENTŪRA: Nemokykite mūsų kaip dirbti. Mes reklamos sferoje dirbame jau šešis šimtus metų ir mūsų pavadinimas yra tarptautinis. Beje dedlainas buvo vakar, vėluojame… O rezultatas dar toli nuo patenkinamo. Šiandien darome skubų susitikimą ir po pietų atsiųsime naujus komentarus. Būtų gerai, kad per šiandien jau pabaigtume…

ILIUSTRATORIUS: Gerai… Laukiu komentarų.

AGENTŪRA: Stogas

ILIUSTRATORIUS: Ką “stogas”?

AGENTŪRA: Nereikia jo. Nuimam stogą.

ILIUSTRATORIUS: Rimtai?

AGENTŪRA: Jei tiek pat laiko, kiek skiriate klausinėjimams skirtumėte darbui, procesas vyktų gerokai greičiau…

ILIUSTRATORIUS: Ok… Štai namas be stogo. Bet man atrodo, kad Jūsų komentarai darosi nelogiški…

AGENTŪRA: Tiek mes tiek klientas esam labai nepatenkinti mūsų bendradarbiavimu… Išimkim tas baisias duris. Ir mūsų kūrybos direktoriui šiandien atrodo, kad namas turi būti geltonas.

ILIUSTRATORIUS: Nemanau, kad mūsų namas išvis bus panašus į namą, bet tiek to… Štai be durų ir geltonas.

AGENTŪRA: Iš kliento gavome dar tris dienas užbaigti šiam projektui. Todėl šiandien nieko nekomentuosime, dvi dienas tylėsime, o paskui prieš pat dedlainą atsiųsime komentarus, kad Jums tektų per naktį dirbti.

AGENTŪRA: (po dviejų dienų) Štai mūsų komentarai: Dabar tas langas atrodo labai kvailai ir ne vietoje. Ir tie debesys jame atrodo durnai, neaišku ar ten debesys ar kokie tai balti šūdai. Išimkim debesis, o langą pastatykim į vidurį. Ir tegul jis atkartoja kvadratinę namo formą. Ir pataisykim visas linijas, kad būtų lygios. Jūs gal Parkinsonu sergat, kad negalit lygių linijų nubrėžti? Ryt iš pačio ryto laukiam finalinio varianto.

ILIUSTRATORIUS:….

Agentūra tyli keturias dienas.

ILIUSTRATORIUS: Nesulaukiau jokių komentarų, tai spėju, kad “namas” tiko.

AGENTŪRA: Klientas namą patvirtino, bet mums jis nepatinka, todėl mokėsime puse sumos. T.y. 50 litų. Atsiųskite savo rekvizitus.

ILIUSTRATORIUS: Jūs turbūt juokaujat…

AGENTŪRA: Nejuokaujam. Ar panašu, kad mes turėtume humoro jausmą?… Štai prikabiname finalinį namo variantą, kad žinotumėte kaip daryti kitą kartą. Mūsų kūryba jį užbaigė patys su savo MacBook’ais.

ILIUSTRATORIUS: Prašau, niekada gyvenime man daugiau nerašykit.

Pabaiga.

Robertas supranta, kad reklamos agentūros dažnai būna nelaimingos, nes jas dulkina klientai. Visą šį procesą galima vadinti “šūdų kaskadom”. Klientai drebia ant agentūrų (galvoja, kad gali tą daryti nes pinigus moka), o tos nuo savęs stengiasi kuo daugiau nudrėbti ant gamintojų. Kaip toj pasakoj. “- Gaideli, kodėl tu Vištytei akeles išmušei? - O kodėl man lazdynas kelneles suplėšė?”.

Belieka agentūroms palinkėti geresnių klientų. Ir didesnių kiaušų, kad galėtų atsisakyti dirbti su prastais. Nors gal problema ir ne tame, kas čia žino…

Rodyk draugams