BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘hipsteriai’

Legenda apie trolį Užkalnį

2012-04-15

Dabar tokie laikai, kai Užkalnis rašo apie viską, o visi - apie Užkalnį. Nors praeitą Roberto blogo įrašą apie reklamos agentūras perskaitė daugiau nei 20 tūkstančių žmonių, populiarumo niekad per daug nebus. Todėl kol banga dar nenuslūgo, jūsų dėmesiui - “Legenda apie trolį Užkalnį”. Dar toks įspėjimas prieš tai - jei nežinote, kas toks yra Užkalnis (Andrius, žmogus), šio įrašo galit nesuprasti. Ir jei rimtai nežinot, tai kokioj skylėj pastaruosius metus tupėjot?

Legenda apie trolį Užkalnį

ražioje dainų ir lietaus šalyje stūgsojo didelis gražus miestas. Šalia jo stūgsojo didelis gražus kalnas. O aplink miestą nedideliu spinduliu buvo išsibarstę maži baisūs kaimai.

Visi gyveno sąlyginai laimingai. Ramiai sau skundėsi kuo norėjo, džiaugėsi kuo norėjo, valgė ką norėjo, kol neprasidėjo keisti dalykai… Iš kažkokios salos, kurioje ilgai gyveno ir b***s žino ką veikė, atsikraustė milžiniškas baisus trolis. Nuo miestiečių jis slėpėsi už to didelio kalno todėl buvo pramintas “Užkalniniu”. Paskui kažkas pasiūlė trumpesnį - “Užkalnio” vardą.

Iš pradžių nelabai kas jį ir pastebėdavo, bet paskui jo nepastebėti buvo nebeįmanoma… Užkalnis buvo didelis, storas ir atgrasus padaras. Bet kaip bebūtų keista, kvepėdavo labai maloniai ir kasdien skirtingai.

Paprastai troliai gyvena miškuose, po tiltais, olose, ėda gyvulius, ir bijo saulės šviesos. Bet šis buvo kitoks… Jam nieko nereikšdavo pasirodyti miestelyje vidury baltos dienos ir tarkim nuplėšti keletą “Kepyklėlių” ir “Krautuvėlių” iškabų.

Vieną dieną jis pasirodė mieste ir pagal maitinančių motinų pieno kvapą susiradęs “Gerųjų mamų” draugijos pastatėlį nuplėšė 80 procentų jo stogo. Mamos puolė klykti, rėkti, saugoti savo kosėjančius vaikus. Tos, kurios buvo nėščios, čia pat ir pagimdė iš išgąsčio. Užkalnis gerokai pradarė pastatėlio stogą ir storu pirštu užspaudęs vieną šnervę, nusišnypštė ant tų visų mamų su jų kompleksais ir vaikais durnais vardais. Tai padaręs jis stogą padėjo atgal į vietą ir lyg niekur nieko pasišalino. Mamoms tai buvo didžiausias pažeminimas per visą jų nuobodų gyvenimą. Jos iki dabar dar susirenka savo draugijos pastatėlyje kolektyviškai papykti ant trolio, paverkti viena kitai ant pečių ir patapšnoti per nugaras.

Po kurio laiko mieste beveik neliko hipsterių. Trolis juos išgaudė, sudėjo į didelį ironišką megztą maišą ir sukišo į olą savo kalne, kur nebuvo nei mobilaus ryšio, nei interneto. Hipsteriai ten būdami negalėjo postinti savo Instagram nuotraukų todėl greitai visi išgaišo nuo užsisklendimo savy. Beje į šią niekšybę daugelis žmonių žiūrėjo pro pirštus, o kai kurie netgi palaikė trolį.

Vienoje miesto aikštėje stovėjo senų laikų rašytojos paminklas. Užkalniui nei rašytoja, nei paties paminklo padirbimas nepatiko. Todėl jis savo didelėm rankom paminklą nulaužė na***j ir miestiečiams matant, pasikasė juo savo milžinišką subinę. Vėliau parsinešė už savo kalno ir išlydė. Iš to metalo nusiliejo sau kastetą. Tuo kastetu paskui daužė užsilikusius hipsterius ir ekologiškų krautuvių langus.

Be jokios abejonės dauguma miesto gyventojų Užkalnio nekentė. Užgauliojo pačiais įmantriausiais žodžiais, kokius tik intelektas išnešė. O Užkalnis ta neapykanta mito ir dar labiau storėjo. Kuo daugiau įspėjamųjų plakatų su savo atvaizdu jis pamatydavo, tuo sotesnis būdavo. Be žmonių neapykantos Užkalnis dar maitinosi geriausiuose miesto restoranuose. Taip pat kartais karvėm ir kiaulėm, kurias pasivogdavo iš kaimų ir pasiruošdavo labai gurmaniškai, su pikantiškais pagardais’n’shit.

Kaimiečiai nuo Užkalnio kentėjo ne ką mažiau už miestiečius. Užkalnis eidavo per kaimus, užgauliodavo vietinius šaukdamas “runkeliai jūs, rrruuuunkeliai!” ir griaudavo jų lauko tualetus. Vos tik tie atsistatydavo, Užkalnis sugrįždavo ir vėl išspardydavo. O kartais ir kokį kaimietį įmesdavo šūdų duobėn. Po kurio laiko, kai kaimiečiai pradėjo tualetus įsirenginėti namuose, kaip normalūs žmonės, trolis nuo jų atstojo.

Šioje retoje fotografijoje užfiksuota kaip Užkalnis trukdo skubantiems varguoliams grįžti laiku namo ant “Žvaigždžių Duetų”.

Kad ir koks padla tas trolis buvo, atsirasdavo žmonių, kurie jį mėgo. Kai kurie mėgo nuoširdžiai, o kai kurie tik apsimesdavo, kad mėgsta (kad prieš mėgstančius draugus nebūtų gėda). Dar vieni nemėgo Užkalnio dėl to, kad patys norėdavo būti tokie dideli ir iš tolo matomi, bet turėdavo per silpnus balsus arba per smulkų kūno sudėjimą, kad galėtų šitaip siautėti. Žodžiu, nekentė jo nes jautė elementarų pavydą.

Dar trolis turėjo tokią keistą savybę - ateidavo į miestą, nieko nesugriaudavo, nieko neapkakodavo, bet pasiimdavo kokį nors mieste geriau žinomą žmogų ir nusinešdavo jį už savo kalno. Pasodindavo jį į sofą ir su juo tiesiog kalbėdavosi… Sakoma, kad “viens ant vieno” Užkalnis nebūdavo toks svolačius ir būdavo galima su juo pabendrauti, kaip su civilizuota būtybe. Kai kuriems netgi pavykdavo jį nuginkluoti šilta šypsena ir gražiais žodžiais… Gal to Užkalniui ir trūko?… Gal dėl jis toks piktas buvo?… Bet koks skirtumas, Užkalnis kaip ir visi gamtos tvariniai nebuvo tobulas. Tarkim kažkada nemėgo šalies metraštininkų, paskui staiga juos pamilo (mažai žinomo žurnalisto Karolio J. pastebėjimas). Nekentė kalbininkų aiškinančių kaip kalbėti, bet nekentė ir tų, kurie Druskininkus Druskais vadindavo. Tiek vienus tiek kitus jis erzindavo ir užgauliodavo per langus rodydamas savo nedailias kūno dalis bei žodžiais. Nu bet ir ką tu jam?

Ilgainiui dauguma miestiečiu su trolio kaimynyste susitaikė. Kiti išmoko jį ignoruoti. Tačiau jautriausias visuomenės sluoksnis - visokio plauko bukapročiai, iki dabar sunkiai pakelia jo egzistavimą ir stengiasi jį visaip išguiti. Bet nesėkmingai žinoma. Kuo labiau stengiasi, tuo stipresnis jis darosi…

Pabaiga.

Rodyk draugams